Metinė infliacija Lietuvoje aukščiausia nuo 2009 m. pradžios

Statistikos departamento duomenimis, rugsėjį vartotojų kainų indeksas kilo devintą mėnesį iš eilės. Per mėnesį kainos vidutiniškai šoktelėjo net 1,4 proc. Tam daugiausia įtakos turėjo daržovių, drabužių ir avalynės, degalų ir tepalų, šilumos energijos kainų padidėjimas. Metinė vartotojų infliacija siekė 6,3 proc. Prekės per metus pabrango 6,5 proc., o paslaugos – 5,8 proc.

Kainos šoktelėjo ne tik Lietuvoje. Išankstiniais Europos statistikos tarnybos Eurostat vertinimais, metinė infliacija euro zonoje įsibėgėjo iki 3,4 proc. rugpjūtį ji sudarė 3 proc. Labiausiai – net 17,4 proc. – per metus euro zonos gyventojams pabrango energetiniai ištekliai, 2,1 proc. išaugo maisto ir kitų pramoninių prekių kainos. Euro zonoje paslaugų kainos per metus pakilo tik 1,7 proc.

Euro zonoje aukštesnė infliacija neturėtų užsibūti. Nors infliacijos tempai euro zonoje ir ypač kai kuriose jaunosiose jos narėse jau siekia senokai stebėtas aukštumas, kol kas juos lemia laikini veiksniai. Remiantis išankstiniais Eurostat vertinimais, euro zonoje vadinamoji bazinė metinė infliacija (atmetus maisto ir energijos nešėjų įtaką) šiuo metu siekia 1,9 proc. Nors ji gerokai kuklesnė už bendrą infliacijos rodiklį, visgi ir šis dydis grėsmingai priartėjo prie Europos centrinio banko tikslinės 2 proc. ribos.

Infliaciją tarptautinėse rinkose kaitina žaliavų, prekių ar komponentų pasiūloje bei tiekimo grandinėse susiformavę „butelio kaklelio“ efektai ir staigus paklausos šuolis, kurį iššaukė gerėjanti situacija sveikatos fronte. Rudenį papildomu infliacijos katalizatoriumi tapo Europą ištikusi dujų krizė ir OPEC+ naftą išgaunančių šalių nuosprendis nekeisti naftos pasiūlos strategijos, nepaisant smukusio atsargų lygio išsivysčiusiose šalyse. Energijos išteklių brangimas veikia daugelio prekių ir paslaugų sąnaudas, tad nusimato dar viena infliacijos banga galutiniams vartotojams.

Jungtinių tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos skelbiamas maisto kainų indeksas, smuktelėjęs vasaros mėnesiais, rugsėjį vėl kopia aukštyn. Brangsta visos jo komponentės: pieno, grūdų, mėsos, cukraus ir aliejų kainų indeksai.

Ko tikėtis ateityje? Kada minėti disbalansai pasaulio rinkose išsispręs,  priklauso nuo atskirų žaliavų gavybos ir prekių gamintojų lankstumo ir galimybių atliepti paklausos šuolius. Pavyzdžiui, susiformavusį puslaidininkių stygių pasaulyje panaikinti labai sunku dėl itin ribotų jų gamybos pajėgumų ir labai lėto technologijoms ir laikui imlaus įėjimo į šią rinką.

Kita vertus, energingas pasaulio ūkio atsigavimas gali išsikvėpti. Pastaruoju metu skelbiami kertinių šalių makroekonominiai duomenys nuvilia ekonomistų lūkesčius, dėl žaliavų stygiaus ir aukštų kainų stabdoma gamyba. Nors išvadas daryti dar ankstoka, atsigavimo lėtėjimas taipogi sumažintų spaudimą tarptautinėms žaliavų, prekių ir komponentų rinkoms ir palengvintų tiekimo, prekybos srautų ir gamybos apimčių susibalansavimą.

„Kas tinka Jupiteriui, tas netinka jaučiui“: Lietuvoje kainos kyla ir dėl vidinių priežasčių. Priešingai nei kitose brandesnėse ES šalyse, Lietuvoje infliacijos paspartėjimą lemia ne tik išoriniai laikini veiksniai, ar po pandemijos atsigavęs vidaus vartojimas, bet ir sparčiai augančios algos. Taigi, infliacija Lietuvoje šokteli aukščiau ir gali tęstis ilgiau.

Yra rizika, kad spartus darbo užmokesčio augimas ir infliacija įsisuks į ciklinį savimi mintantį procesą, vadinamąją atlyginimų-infliacijos spirale. Spartesnė infliacija – svarus politinis argumentas sparčiau kelti atlyginimus viešajame sektoriuje, net 14 proc. bus didinama minimali mėnesinė alga, trūkstant specialistų, toliau augs darbo užmokestis ir privačiame sektoriuje, bus didinamos socialinės išmokos ir pensijos. Taigi, viena vertus, infliaciją skatins dėl didesnių gyventojų pajamų augantis vartojimas. Kita vertus, didėjantys darbo kaštai pūs paslaugų ir prekių sąnaudų eilutes ir kainas. Iš šio užburto rato išeiti nelengva, ypač kai šios kainų-atlyginimų karuselės nevėsins, bet – priešingai – skatins ekonominės politikos formuotojų veiksmai.