INVL Logo

I. Genytė-Pikčienė: neturėtume siekti laurų skolų lenktynėse

Net ir didžiausius optimistus Lietuvos ekonomika stebina savo rezultatais. Po smuktelėjimo pernai, šiemet, nepaisant karantino, Lietuvos ūkis grįžo į augimo trajektoriją. Tokiam ekonomikos atsparumui įtakos turėjo ir valdžios taikytos ekonomikos gaivinimo ir pagalbos verslui priemonės. Vis dėlto, analizuojant Lietuvos stabilumo programoje suplanuotus biudžeto deficitus, panašu, kad nepaisant to, kad ligonis pasveiko ir jau norėtų prabėgti krosiuką, esame nusiteikę ir toliau tęsti reanimaciją.

Lietuvos ekonomika demonstruoja stuburą ir auga net sukaustyta karantino. Praeitą savaitę paskelbtas pirmojo ketvirčio bendrasis vidaus produktas, nepaisant išsitęsusio griežto karantino, buvo 1 proc. didesnis nei prieš metus. Maža to, toliau išliekame viena pandemijai atspariausių šalių Europos Sąjungoje. Preliminariais Eurostat duomenimis, ES regionas vis dar recesijoje, teigiamą metinį pokytį be Lietuvos fiksavo tik Prancūzijos ekonomika.

Karantinui pasibaigus, Lietuvos ūkis tik didins pavarą – prognozuojamas vartojimo šuolis. Jo repeticiją stebėjome pernai po pirmojo karantino. Kad tai pasikartos, žada spartus atlyginimų augimas, rekordinės sumos, užsistovėjusios indėliuose, ir jau rodo operatyvieji mažmeninės prekybos duomenys.

Papildomas ekonomikos gaivinimas šiemet ir kitąmet – žibalas į ugnį. Nepaisant geros makroekonominės esamos būklės ir prognozių, fiskalinės elgsenos kryptis nekeičiama. Nors kovoje su pandemija iš trijų frontų – ekonomikos skatinimo, vidaus vartojimo didinimo ir sveikatos sistemos atsparumo, liko aktualus tik pastarasis, panašu, kad planuojama ir toliau lieti pinigus plačiai ir nestabdant.

Praeitą savaitę paskelbtoje Lietuvos stabilumo programoje 2021, 2022 ir 2023 metams rikiuojasi plačiai išsižioję Lietuvos valdžios sektoriaus biudžeto deficitai, kurie, numatoma, sudarys atitinkamai 8,1 proc., 6 proc. ir 4 proc. nuo BVP. Taigi fiskalinės drausmės mūsų horizonte nesimato. Tuo tarpu, 2022-2023 metams gerokai kuklesnius biudžeto deficitus planuojasi ir mūsų kaimynės Latvija ir Estija, nors jų ekonominiai nuostoliai dėl pandemijos už mūsų gerokai didesni. Latvija planuoja raudonos 3 proc. nuo BVP deficito linijos neperžengti jau kitąmet.

TVF didelius biudžeto deficitus prognozuoja tokioms valstybėms, kaip Ispanija, Graikija ir Italija. Tai šalys, kurioms teko atlaikyti stipriausią pandemijos smūgį, jų ekonomikos pernai krito 8-11 proc., tad joms tikrai reikia reanimacijos ir tokio masto valdžios gaivinimo pastangos turi pateisinimą. Lietuvai analogiškas pasiteisinimas netinka, nes mes – priešingai – esame viena pandemijai atspariausių ES ekonomikų.

Palanki terpė netvarioms politinėms iniciatyvoms. Pandemijai įveikti buvo pasitelktos beprecedentės priemonės: Europos centrinis bankas užtikrino galimybes itin pigiai skolintis, o Europos Komisija išjungė fiskalinės drausmės taisykles ir skatino fiskaliniais svertais kompensuoti ekonominius nuostolius. Tačiau momentą, kada metas spausti stabdį, užčiuopti reikia pačioms šalims, nors elgtis taupiai ir racionaliai politiškai nėra patogu.

Valstybės stabilumo programoje numatoma, kad 2023 m. valdžios sektoriaus skola sieks 57,9 proc. – jau visiškai arti kritinės Europos Komisijos Stabilumo ir augimo pakte nubrėžtos raudonos 60 proc. nuo BVP linijos. Ir nors šis skaičius vis dar nublanksta tarp milžiniškų Europos senbuvių skolų, gąsdina pati tendencija ir trūksta tam motyvų. Be to, Latvija, kurios valdžios sektoriaus skolos lygis prieš pandemiją buvo net kiek didesnis nei mūsų, savo stabilumo programoje numato, kad jis maksimaliai išaugs iki 50 proc. nuo BVP 2022 m. ir vėliau ims mažėti.

Vakarų šalių patirtis rodo, kad valstybės skolas užsiauginti lengva, tačiau jas nusimesti sunku – paprastai šalys skolų negrąžina, o jas refinansuoja. Ir nors dabar skolinamės labai pigiai, ateityje aplinkybės tam gali būti gerokai prastesnės. Be to, perteklinis fiskalinis skatinimas gali išbalansuoti ir taip energingą tikėtiną Lietuvos ūkio atsigavimą.