5 patarimai tėvams, kaip ir kada kalbėti su vaikais apie finansus

Turbūt kiekvieni tėvai susiduria su juos kamuojančiu klausimu – ar teisingai ugdau savo vaiką, ar lavinu visus įgūdžius, kurių jam reikės suaugus? Vienas iš svarbių įgūdžių, kurių prireikia kiekvienam žmogui – tinkamas savo finansų valdymas.  Daug kalbama apie tai, kaip tėvai turėtų mokyti vaikus nuo mažens skaičiuoti pinigus, kad vėliau, esą, jie geriau mokėtų tvarkyti finansus. Patarimais, kas svarbiausia, ugdant vaikų supratimą apie pinigus, dalinasi Anima psichologija centro įkūrėja, psichologė Viktorija Bartkutė – Vyšniauskienė.

1. Jauskitės gerai kalbėdami apie pinigus

Nuo ko pradėti? Vaikų finansinis raštingumas, kaip juos ugdyti ir kokiu būdu supažindinti su finansais, pirmiausia, prasideda nuo pačių tėvų santykio su pinigais. Svarbus suaugusio žmogaus sąmoningas žinojimas, koks jo paties požiūris į pinigus, ką jie jam reiškia ir ką jis nori perduoti savo vaikui.

Norint, kad vaikams ši tema būtų patogi, patys tėvai turėtų jaustis komfortiškai, galvodami bei kalbėdami apie pinigus. Nemažiau svarbu, kad jie jaustųsi saugūs šioje srityje. Jeigu tėvai nesijaučia saugiai, reikia suprasti, kad vaikai tai jaučia. Jeigu nuolat sakote vaikams „čia brangu, tu nenorėk, tau šito nereikia“ – jūs turite žinoti, jog tai jūsų matymas, o galbūt ir nerimas – tai gali žlugtyti vaiko norą norėti. Norai neturi būti pildomi tik čia ir dabar, bet galimybė norėti skatina tiek vaiką, tiek suaugusį stengtis, siekti, drąsiai keltis tikslus.

2. Nuo 3-4 metų pradėkite kalbėti apie pinigus

Yra labai skirtingų nuomonių nuo kada ir kaip pradėti pokalbius su vaikais apie pinigus. Ir turbūt vienos tiesos nėra. Svarbiausia atsakyti sau: ką norite, kad jūsų vaikas žinotų apie pinigus tam tikrame amžiuje?

Visai neseniai Kembridžo universiteto tyrime apie vaikų raidos etapus, teigiama, kad jau nuo 3-4 metų amžiaus reikėtų pradėti kalbėti apie pinigus, nes tuo metu vaikams tai pasidaro labai įdomu. Vaikai pradeda užduoti klausimus, kiek kainuoja vienas ar kitas daiktas.

Tokio amžiaus vaikus jau galima mokyti atpažinti pinigus. Jiems sunku suprasti, ar 5 eurai daug ar mažai, bet tėvai gali lyginti vaikui suprantamus dalykus, pavyzdžiui, kad vienas žaislas kainuoja mažiau ir jį galime nusipirkti jau dabar, o kitas – brangesnis, todėl šito reikia dar palaukti ir pataupyti. Venkite vaikui drausti norėti, verčiau mokykite jį siekti, ko jis nori. Susitarkite, kad vaikas klausytų jūsų, būtų geras ir pažadėkite, jei stengsis jis, jūs taip pat stengsitės taupyti, jog po kurio laiko, jam galėtumėte tą žaislą nupirkti.

3. Įtraukite vaikus į pokalbius apie šeimos finansų skirstymą

Nereikia tėvams tikėtis, kad vieną kartą viską detaliai papasakojus, vaikas viską išmoks, supras ir tuo vadovaudamasis gyvens, todėl siūlyčiau vaikus įtraukti į šeimos pokalbius, skirstant finansus. Ir tai daryti galima jau nuo penkerių metų amžiaus.

Vaikai dažnai nesupranta dalykų, kurie tėvams atrodo savaime suprantami. Vaikams atrodo, kad maistas tiesiog atsiranda šaldytuve arba tėvai parodo kažkokią kortelę parduotuvėje ir maistą jiems duoda. Vaikai savaime nesupranta, kaip tėvai gauna pinigus ir, kad tie pinigai yra riboti, todėl mes turime apie tai su vaikais kalbėtis.

Tėvai turėtų leisti sau dalintis su vaikais, ką jie dirba, kiek uždirba (atsižvelgiant į vaiko amžių ir savo pačio norą įvardinti konkrečia sumą ar nurodyti galimybes), kad vaikai suprastų, kaip pinigai atsiranda šeimoje. Nebijoti vaikų įtraukti ir rodyti pavyzdį, kad tėvai skaičiuoja, analizuoja ir planuoja, kiek kam gali išleisti. Planuoti vaikų akivaizdoje, kad tokią sumą skiriame maistui, tokią mokesčiams, tokią pramogoms. Kartu spręsti, ar visi nori atostogų, jeigu taip – kartu nuspręsti, kokią sumą kas mėnesį tam skirti. Vaikai, matydami finansų planavimo pavyzdį išmoks tai daryti ir patys.

Taip pat svarbu nebijoti pasakyti, kad kiti vaikai, kitos šeimos gali visai kitaip susidėlioti finansų planą. Vieni maistui skiria 400 eurų, kiti gal skiria 4000 eurų. Ir čia nėra nieko blogo, svarbiausia – nebijoti skirtingumo. Ir nepasakyti, kad vieni ar kiti geresni ar blogesni. Mes visi vienodai lygūs, visi turime savo gyvenimus, savo finansus ir finansų planus, pagal kuriuos gyvename. Jeigu mes lyginsime – ir vaiką išmokysime lyginti.

Pradinis amžius, nuo 1 iki 5 klasės, tas laikas, per kurį vaikas turėtų išmokti suprasti, kad žmonės uždirba skirtingai, kad jų darbai įkainuoti skirtingai ir, svarbiausia, kad tame nėra nieko blogo.

4. Klauskite, kas vaikui svarbu ir už ką norėtų gauti pinigų

Ir viena svarbiausių užduočių tėvams – planuojant finansus nepamiršti vaiko poreikių. Jeigu tėvų poreikis naujas siurblys ar šaldytuvas, tai vaikas lygiai taip pat turi savo poreikių, nepaisant to, kad tėvams jie gali neatrodyti reikšmingi. Juk vaikui siurblys taip pat atrodo nereikalingas.

Klauskite vaikų, už ką jie norėtų gauti pinigų. Nėra blogai motyvuoti vaikus pinigais – blogai, jeigu motyvuojame pinigais už tai, kas svarbu tik tėvams. Pavyzdžiui, tėvams svarbu, kad vaikas mokytųsi dešimtukais ir jie nesidomi, kaip jam sekasi, ar jam lengva jį gauti. O jeigu vaikas negali gauti dešimtuko, jam tai nėra paprasta ar net išvis įmanoma? Svarbu įsigilinti ir suprasti, kas būtent jūsų vaikui yra pasiekimas ir motyvuoti už jo pastangas, už geriausią jo įmanomą rezultatą.

5. Nebijokite save įtraukti į darbų pasiskirstymą

Kalbant apie namų ruošą ir ar motyvuoti vaikus už buities darbus gali atsakyti tik kiekviena šeima savaip, nes tai vertybiniai dalykai. Jeigu tėvai nusprendė, kad namų ruoša yra tėvų reikalas ir vaikai gali būti tie, iš kurių perkama paslaugą – jokių problemų.

Bet jeigu šeima nori, kad namų ruoša būtų visų bendras rūpestis, nes visi vienodai gyvena namuose ir visi yra atsakingi, tada reikia skirstytis pareigomis: pavyzdžiui, mama atsakinga už maisto gamybą, tėtis už namų siurbimą, o vaikas už dulkių nuvalymą. Ir jeigu tokioje situacijoje tėvai moka vaikui, tada moka visiems, tai reiškia ir sau. Arba nemoka niekam.

Labai svarbu tėvams nepamiršti save įstatyti į namų taisykles. Dažnai atsiranda hierarchija, kai tėvai nusprendžia, ką vaikai turi padaryti, o savo darbų neįvardija, įsivaizduodami, kad vaikai natūraliai mato, kad tėvai dirba, ruošia maistą, tvarkosi namus. Bet vaikai to nemato. Jie nesupranta, kad tai vienodi dalykai. Tėvai turi garsiai sutarti, kas ką įsipareigoja padaryti. Ir nenuvertinti vaiko – jeigu vaikui penkeri, jam dulkių nuvalymas yra toks pats didelis darbas, kaip mamai sutvarkyti visus namus.

Geriausia įgūdžius ugdyti, remiantis tikra praktika ir gyvu pavyzdžiu. Tad nenuvertinkite vaikų, įtraukite juos į šeimą kaip lygiaverčius narius, kurie turi norų, poreikių, svajonių ir mokykite ne jų atsisakyti, o kryptingai siekti.

Daugiau psichologės įžvalgų, ar pinigai yra efektyvi ir reikalinga motyvacinė priemonė vaikui ir patarimų galite išgirsti INVL pokalbio įraše su Viktorija Bartkutė – Vyšniauskiene:

Vebinaro įrašas