Indrė Genytė-Pikčienė: štiš, 2020-ieji, kavos tikrai nesiūlysim!

Baigiantis metams visada sveika stabtelti, grįžtelėti atgal, perkošti mintimis svarbiausius įvykius ir pasidžiaugti, kad ne veltui švaistėm laiką.

Lietuvai, kaip ir visam pasauliui, šie metai buvo netipiniai. Jie įsirėš į istoriją dar viena pasauline ekonomine krize, kuri palietė ir mus, nepaisant to, kad Lietuvos ekonomika iki 2020-ųjų vystėsi tvariai. Nė vienas ūkio segmentas nepasižymėjo nepagrįsta, išbalansuota plėtra ar neadekvačiais lūkesčiais. Tačiau įsiplieskus pandemijai, siekdami pergalių sveikatos fronte, mes patys valdžios sprendimais buvom priversti užšaldyti dalį ekonomikos organizmo audinių. Nuo pajamų buvo atjungtos finansiškai sveikos ir sėkmingos įmonės. Kad jos neapmirtų, reikėjo žaibiškų sprendimų: finansavimo, priemonių išsaugoti darbo vietoms ir galimybių atidėti įsipareigojimus.

Netipinė krizė ir beprecedentė jos valdymo kaina. Pasaulis ėmėsi neregėto masto priemonių, kad užbėgtų šioms problemoms už akių. Vyriausybės visiškai išjungė fiskalinę sąžinę ir ėmėsi reanimuoti ekonomiką grynaisiais. Centriniai bankai, supirkinėdami vyriausybių vertybinius popierius, ramino finansų rinkas, kad šios leistų vyriausybėms skolintis pigiai. Taigi, COVID-19 krizę bandome užlieti pinigais, nelabai galvodami apie pasekmes. Bet, kaip žinia, pleškant gaisrui, nėra laiko galvoti, kas būtų, jeigu būtų.

Lietuvai bent iki šiol šypsojosi sėkmė. Silpnas pirmasis pandemijos smūgis ir griežtas karantinas pasiteisino. Lietuva atsilaikė kone geriausiai iš Europos Sąjungos šalių. Vasarą sekė atokvėpis, o ekonominio gyvenimo ritmas beveik sugrįžo į įprastas vėžias. Mūsų sėkmės formulė: atsparesnė ekonominė struktūra, Lietuvos verslo patirtis bei sukauptos finansinės pagalvės, na ir, žinoma, pergalės sveikatos fronte.

Nors kyla antroji pandemijos banga, tokios panikos kaip pavasarį nebėra. Viruso pasaulis kol kas nenugalėjo, vis tik tokios baimės kaip pavasarį nebėra. Čia pat ir svarbiausias lūžio momentas ekonomikos dalyvių lūkesčiams – vakcinacijos pradžia. Ji reikš, kad pagrindiniam rizikos šaltiniui rastas veikiantis priešnuodis. O pradėjus sklisti geroms žinioms apie pandemijos pabaigą, ekonominiai procesai sparčiai turėtų grįžti į įprastą ritmą. Dėl to didžiausi pasaulio prognozavimo centrai numato kitąmet ekonominės raidos atšokimo metus. Tą lems vyriausybių į ekonomiką dosniai liejami pinigai, didesnis aiškumas ir iš nerimo išsivadavusių ir optimizmo išsiilgusių ekonomikos dalyvių elgsena.

Lietuvos ekonomika turi progą šia krize pasinaudoti. Kadangi bent jau kol kas didelės žalos ekonomikai pavyko išvengti, turime neeilinę progą keistis, auginti ekonominio konkurencingumo raumenis ir ruoštis šuoliui į aukščiausią išsivysčiusių šalių lygą. Ekonomikos gelbėjimui Europa skiria milijardus eurų, tokie pinigai Lietuvai atveria istorinę galimybę įvykdyti reikšmingus struktūrinius pokyčius, persitvarkyti, sustiprinti silpnąsias grandis, didinti pažangių ir perspektyvių ilguoju laikotarpiu sektorių svorį. Tam klostosi tikrai palankios sąlygos. Tačiau Lietuva dažnai suklumpa, kai tenka pereiti nuo spalvingų popierinių strategijų prie konkrečių darbų ir tikslų įgyvendinimo, o laiko rėmai yra labai siauri.

Kalendorius rodo, kad šių metų istorija jau beveik papasakota. Vis tik kokie metai, tokia ir jų pabaiga – jokios ramybės, pati įtampos kulminacija ir daug balto triukšmo. Ne, ne to žavaus ir pasiilgto, kuris už lango mus džiugino pirmomis žiemos dienomis. Balto triukšmo veiksmuose. Nors karantinas paskelbtas, pagalbos priemonės vėluoja ir įmonės turi manytis pačios, kaip nenuskęsti. Techninės valdžios kaitos procedūros ir atsakomybės vakuumas jų metu degina brangų laiką, kainuojantį gyvybes sveikatos fronte, ir milijonus ekonomikai.

Vis tik nedaug beliko. Paleidžiam tuos nelemtus 2020-uosius užmarštin ir verčiam naują švarų lapą. Kuriame jau po truputėlį ir gerokai sklandžiau dėliojasi naujos sėkmės formulės.