I. Genytė-Pikčienė. Nežiūrėk aukštyn

„Nežiūrėk aukštyn“ (Don‘t look up) – apokaliptiniame „Netflix“ filme mokslininkai apskaičiuoja, kad į žemę po pusmečio rėšis kometa, išnaikinsianti žmoniją, ir apie tai paskelbia viešai. Užuot sutelkus visas jėgas sprendimo paieškoms, mokslininkai paverčiami sąmokslo teorijų skleidėjais, kyla judėjimas „nežiūrėk aukštyn“, o valdžia skaičiuoja milijardus, kuriuos būtų galima uždirbti iš kometoje esančių retųjų elementų. Kol kometa rėžiasi į žemę. Stebint viešąją diskusiją Lietuvai aktualias sisteminiais finansų klausimais, nori nenori mintys vis slysteli į šio filmo siužetą.

Pripratę, kad kažkas kitas pasirūpins

Nacionalinei finansinio raštingumo dienai paminėti Lietuvos banko užsakytos apklausos duomenimis, net 63 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad jų asmeninė finansinė situacija nepriklauso nuo jų pačių. Savo asmeninių finansų padėtį jie sieja su ekonomine padėtimi šalyje, artimųjų – sutuoktinių, partnerių ar tėvų, parama. Tik keturi iš dešimties respondentų teigė, kad asmeniniai finansai labiausiai priklauso nuo jų pačių kompetencijos ir įgūdžių.

Nors asmeninių finansų žinių svarba ateityje tik didės, palyginti su kitomis šalimis labai atsiliekame tiek finansinio raštingumo lygiu, tiek investicijų ir finansinio turto valdymo įgūdžiais. Eurostat duomenimis, net 71 proc. Lietuvos namų ūkių finansinio turto laikoma indėliuose ir grynaisiais. Tuo tarpu, vidutiniškai ES indėliuose gyventojai laiko tik 41 proc., o Švedijoje ir Danijoje – tik 18 proc. Likusi finansinio turto dalis pasiskirsto kitose finansinėse priemonėse (kotiruojamos akcijos, skolos vertybiniai popieriai, investicinių fondų vienetai, draudimas, teisės į sukauptą pensiją pensijų fonduose ir pan.).

Investicija į ateitį mums – į mūrą, bet to negana, o ir įperka ne visi

Siekdami finansinio užnugario, investiciniais tikslais noriai perkame nekilnojamąjį turtą. Tokia paršiuko Naf Nafo strategija daugeliui pasiteisino ir vystantis ekonomikai nešė tiek nuomos, tiek kainos prieaugio grąžą. Vis dėlto, ji neatitinka vienos pamatinių finansinio raštingumo taisyklių – tik diversifikavus turtą, galima apsidrausti nuo reikšmingų atskirų turto klasių svyravimų. Ją skaudžiai išmoko tie, kurie pirko būstą 2008 m. ir vėliau stebėjo kaip jo vertė sparčiai čiuožia žemyn.

Kad vyktų finansinės elgsenos pokyčiai, o gyventojų finansinio turto struktūra artėtų prie Vakarų šalių pavyzdžio, reikia kompleksinių priemonių: tiek patogių indėliams alternatyvų, tiek pigesnės ir patogesnės gyventojų galimybės skolinti valstybei, tiek stabilios ir patikimos daugiapakopės pensijų sistemos, tiek lengvai suprantamo, administruojamo bei motyvuojančio investicinės sąskaitos modelio.

Pyrago kepėjų mažės, o valgytojų – daugės

Tarptautinio valiutos fondo, Jungtinių tautų, EBPO ir akademinių analizės centrų tyrimai atkreipia dėmesį į reikšmingus globalius pokyčius, kurie veikia šalių visuomeninius, ekonominius ir darbo rinkos santykius, keičia jų raidą ir niaukia perspektyvas.

Viena jų – išsivysčiusių Vakarų valstybių visuomenės senėjimas, kurį lemia prastėjantys gimstamumo rodikliai, gyventojų migracija ir dėl sveikatos apsaugos pažangos ilgėjanti žmonių gyvenimo trukmė. Tai, kaip klimato kaita, kasdien akių nebado, bet atsipeikėjus gali būti gerokai per vėlu.

Nuo šių tendencijų nepabėgsime ir mes. Nepalankios demografinės tendencijos – emigracija ir kritę gimstamumo rodikliai – jau apkandžiojo Lietuvos populiacijos skirstinį pagal amžių. Dėl to dirbančiųjų bei išlaikomų asmenų santykis palaipsniui prastėja.

2000-aisiais metais darbingo amžiaus (15-64 m.) gyventojų ir senjorų, kuriems yra sukakę 65 m. ir daugiau, santykis siekė 4,8. Tai reiškia, kad beveik penki dirbantieji dalinosi mokesčių naštą išlaikyti vieną pensininką. Tačiau 2010 metais vieną minėto amžiaus senjorą išlaikė jau tik 3,9 darbingo amžiaus piliečiai.

Per pastarąjį dešimtmetį šis santykis dar labiau susitraukė ir pernai metais tesiekė 3,3. Tai reiškia kad šiuo metu nebe penkių, o trijų dirbančiųjų sumokamų socialinio draudimo įmokų ir mokesčių reikia vienam senjorui išlaikyti.

Pensijų pakeitimo norma – santykis tarp mokamos pensijos dydžio ir iki pensijos gauto atlyginimo – Lietuvoje  šiuo metu siekia kiek daugiau nei 40 proc. Palyginti su Vakarų valstybėmis, kuriose šis santykis siekia 60-85 proc. tai nėra daug, tačiau dėl nepalankių demografinių aplinkybių ji dar labiau sumažėtų.

Europos Komisijos prognozės Lietuvai piešia itin niūrias ilgalaikes demografines perspektyvas. Jos rodo, kad 2030 m. vieną senjorą išlaikys 2,7, o 2050 m. – netgi mažiau nei 2 darbingo amžiaus Lietuvos gyventojai.

Nors tai bazinis Europos Komisijos prognozuojamas scenarijus, galbūt nebus taip blogai. Galbūt pavyks rasti palankų imigracijos politikos sprendimą, ar paskatinti gimstamumą. Bet vis dėlto, negalima „nežiūrėti aukštyn“, juk gali nepavykti ir dabartinės pajamų pakeitimo normos neišlaikyti. O juk ir dabar pensijos dydis ir santykis su iki pensijos buvusiomis pajamomis yra nepakankamas, nors pastaraisiais metais atlyginimai, o kartu ir senatvės pensijos kilo kone sparčiausiai istorijoje. Europos Komisijos prognozuojama demografinė duobė šį santykį dar labiau pablogintų.

Dirbsime vis ilgiau

Siekiant išlaikyti atlyginimų ir pensijų santykį stabilų, ilginamas darbo stažas ir vėlinamas pensijos amžius. Paprastai kalbant, taip yra todėl, kad gyvename sveikiau ir ilgiau, reiškia ir pensijas reikia mokėti ilgiau, o tam reikia daugiau lėšų arba keliais metais ilgiau visiems dirbti.

Nors daugelyje Vakarų Europos šalių senatvės pensijos amžius yra pasiekęs 64 – 65 metus, Prancūzijos valdžios ambicija pensijos amžių pailginti nuo 62 iki 65 metų sukėlė aršius visuomenės protestus ir net riaušes. O tai tik įrodo, kad strateginiai ir ilguoju laikotarpiu būtini sprendimai retai kada būna patogūs, populiarūs ir lengvi.

Apie neišvengiamybę ateityje dar labiau vėlinti pensinį amžių Lietuvai neseniai buvo užsiminusi ir buvusi „Sodra“ vadovė. Tiesa, politikų reakcijos buvo kaip tame filme „Nežiūrėk aukštyn“ – apie tai kalbėti dabar netinkamas metas. Šis klausimas buvo netgi pavadintas amoraliu.

Vis dėlto, anot buvusios „Sodra“ vadovės, šiuo metu pensininkų skaičius neauga, nes yra vėlinama pensinio amžiaus riba. Vis dėlto, senatvės pensijos amžiaus vėlinimo procesas baigsis 2026 m. ir 2027 m. pensijų gavėjų vėl ims daugėti, o darbingo amžiaus žmonių skaičius dėl demografinių priežasčių toliau mažės.

Dėl besikeičiančio demografinio balanso, ilgainiui vidutinės senatvės pensijos Lietuvoje nebebus galimybių didinti sparčiau ar netgi tokiu pat tempu, kiek kyla darbo užmokestis.

Nemažai rizikų dėl priešpensinio amžiaus ilginimo slepia ir stipriai besikeičianti darbo rinka. Ne visos darbo rinkos net ir Europoje pasižymi sėkmingais vyresnio amžiaus asmenų įsidarbinimo rodikliais, gajais mokymosi visą gyvenimą įpročiais, jose vyraujančiomis nuoseklios ilgalaikės karjeros galimybėmis, efektyvia tobulinimosi ar profesijos keitimo sistema.

Stebint, kokią reikšmingą technologinę pažangą šiandien išgyvena pasaulis, nelieka abejonių, kad tai stipriai paveiks ir mus. Taigi, net ir priešpensinio amžiaus ilginimas pensijų sistemos stabilumo kontekste nėra panacėja, nes atitikti darbo rinkos poreikius ateityje seksis vis sunkiau.

Atlyginimai neribotą laiką taip sparčiai kilti negali

Pastarąjį dešimtmetį Lietuva išgyveno auksinius metus. Ekonomika, o drauge ir atlyginimai augo labai sparčiai. Dėl šių aplinkybių ir pensijų sistemos pertvarkos, kurios metu dalis Sodros įsipareigojimų buvo perkelta į valstybės biudžetą, Sodros pensijas buvo galima ženkliai didinti nepakenkiant sistemos tvarumui.

Vis dėlto, pensijų didinimo galimybės labai tiesiogiai priklauso nuo dirbančiųjų skaičiaus ir jų atlyginimų augimo, o jie taip sparčiai neribotą laiką kilti tikrai negalės nedegindami nuo eksporto priklausančios Lietuvos ekonomikos konkurencingumo.

Lietuva kol kas vejasi Vakarų šalis, tačiau kai kurie rodikliai rodo, kad „stiklinės lubos“ jau visai netoli. Pavyzdžiui, pagal darbo užmokesčio fondo santykį su BVP jau pasivijome ne tik ES vidurkį, bet ir tokias šiaurės gerovės valstybes kaip Švediją, Suomiją.

Nėra išsivysčiusios šalies, kurioje algos ilgą laiką kiltų vidutiniškai 9-13 proc. per metus, kaip pastaraisiais metais Lietuvoje. ES senbuvėse atlyginimų augimas pastarąjį dešimtmetį vidutiniškai tesiekė 1,5 – 2,5 proc., tuo tarpu dirbančiųjų gretų tankinimui pasitelkiant imigraciją, aktyviai priešinamasi. Taigi, pasibaigus šiam sėkmingam Lietuvos sprintui, išlaikyti tokį socialinių išmokų ir pensijų didinimo tempą bus gerokai sunkiau.

Stiprinti ir tobulinti, ne griauti

Dėl visų šių priežasčių taupymo ir investavimo įgūdžių svarba metams bėgant tik augs, o mūsų finansinė gerovė vis labiau priklausys nuo mūsų pačių pastangų mokytis, tobulėti, dirbti, užsidirbti, taupyti ir investuoti. Deja, kol kas šie įgūdžiai nėra pakankami, nėra aiškaus veiksmų plano pokyčiams, o daugiapakopę pensijų sistemą, kuri sukurta atliepti numatomus demografinius išbandymus, virpina „pravalgyti čia ir dabar“ principų simpatikai.

Lietuva – maža, atvira ekonomika. Esame jautrūs išoriniams šokams ir esame patyrę gilių sukrėtimų. Nesinorėtų šių patirčių pakartoti, todėl stabilizuoti sistemą diversifikuojant pensijų išmokų šaltinius – būtina. Sistemos pamatas – pirmoji tiesioginių išmokų pakopa („Sodros“ pensija) priklauso nuo Lietuvos ekonomikos sveikatos ir demografinių tendencijų, kitos pakopos – nuo pasaulinės finansų rinkų raidos, diversifikuotos geografiniu ir sektoriniu pjūviais. Na ir, svarbiausia, kiekvienas asmeniškai privalome išmokti gyventi ne vien šia diena ir, kaip išsivysčiusių šalių gyventojai, užsitikrinti alternatyvių uždarbiui pajamų šaltinių.

Į populizmą linkusių politikų distancijos trumpos: vartojimas čia ir dabar duoda daugiau politinių dividendų. Norų pildymo akcijos ir masių psichologijos valdymas „manos iš dangaus“ dalybomis – pasiteisinantys algoritmai, juk atsakomybę greit nuplauna laikas.

Taip nejučia užsižaidžiame sisteminėmis reformomis kone kiekvienoje kadencijoje, nutoldami nuo ilgalaikės vizijos, strateginių tikslų ir, apskritai, pamindami pasitikėjimą pačiomis sistemomis. Tuo tarpu makroekonominiai ciklai ar demografiniai pokyčiai gali būti matuojami dešimtmečiais ir šiandien priimtų sprendimų pasekmes jausime po keleto dešimtmečių. Bet kaip tame apokaliptiniame Netflix filme, „Nežiūrėk aukštyn“. Filmą rekomenduoju.